Kelione i Koh Samed sala

Šį penktadienį pabudome dar saulei nepatekėjus ir leidomės į savo pirmąją kelionę Tailando autobusu. Po 3,5val autobuse praleistų miegant ir bandant neužmigti kad galėtumėm pažiūrėti į vaizdus pro langą mes pasiekėme uostą, kur mūsų laukė dar viena kelionės dalis - vietinis laivas į salą. Kelionė truko apie 45 minutes, šalia mūsų gyvai grojo muzika (gitaristas pakeleivis) ir visi aplink pastoviai save fotografavosi. Kelionė laivu atrodė žymiai ilgesnė nei iš tiesų buvo.

Po kelionės abu buvome labai alkani. Tik atvykus į uostą skubėjome į viešbutį, bet mus prie išėjimo sustabdė darbuotojai aiškindami kad pirma turime nusipirkti leidimą į nacionalinį parką. Kadangi mūsų viešbutis buvo visai šalia uosto, mes parodėme kad einame ne ten ir praėjome. Kaip jau minėjau mūsų viešbutis buvo visiškai šalia pat pat uosto, iš pradžių kiek bijojome kad uosto garsai neleis mums užmigti, bet pasirodo jie nei neprilygo gamtos keliamiems triukšmams. 

Viešbutis buvo ant uolų, maži namukai su vaizdu tiesiai į jūrą, restoranas ant akmenų tiesiai priešais jūra, mums iškart labai patiko ten būti. Restoranas tiekė tikrai skanų maistą ir turint omenyje jo aplinka, kainos buvo visai nedidelės.

Namukas buvo paprastas bet jaukus, pilnas mažučių skruzdėlių ir su labai girgždančia lova, bet vaizdas pro langą atpirko šiuos trūkumus. Akimirką netgi mastėme niekur neiti, tik mėgautis vaizdais. Gerai kad šios minties nesilaikėme. 

Taigi leidomės mes į kelionę pėsčiomis iki pliažo apie kurį esame girdėję neblogų atsiliepimų. Pakeliui sutikome kruvas šunų gulinčių lyg sala priklauso tik tai jiems, restoranų su staliukas smėlyje, žvejų, kelionių organizatorių, turistų gaujas ir daugybė daugybė besifotografuojančių žmonių. Buvo karšta, bet gražu ir linksma išeiti į gamtą po tiek laiko tarp dangoraižių. 

Einant keliu palei mišką klausėmės kurtinančios svirpliu dainos, kaskart rodos vis garsėjančios. Patyrėme keista "lietų" krentantį nuo medžių, į visas puses dairemes tikėdamiesi sutikti kokių laukinių gyvūnų. Galiausiai pasiekėme issvajotajį pliažą, kuriame mus pasitiko visai nedrovus gražus driežas ir daugybė mini krabų darančių smėlio kamuoliukus. Nors ir neatrodė pliažas labai ipatingas, bet matėme nemažai ženklų kurie mus privertė patikėti kad visas jo grožis bus po vandeniu. Kiek pasėdėjome, pasigrožėjome ir nusprendėme ateitį kitą dieną išsimaudyti. 

Ramiai besileidžiant saulei parejome miško ir pliažo takeliais arčiau uosto, pavalgeme vakarienę ir nuejome anksti miegoti, nes Gintaras naktį prieš tai miegojo vos porą valandų. Bet prieš įeinant į namuką mes pamatėme laiką netikėto, tai buvo didžiulis didžiulis Gekas prisikabinęs prie mūsų namuko sienos, jis buvo toks didelis kokio mums dar niekad nėra tekę matyti, gal 20cm be uodegos ir storio kaip žiurkė. Jis išsigando mūsų labiau nei mes jo, ir visi išsiskirstėme savo keliais. 

Išaušo rytas, Gintaro gimtadienis. Pasveikinau jį kartu su skraiduoliu driežų kuris atskrido nuo vieno medžio ant kito mus nustebindamas, taip pat prie sveikinimo prisijungė ir svirpliai su daina tokia garsia kad aš dvejojau ar čia jie ar kaimynystėje kas daro remontą, taip pat prisijungė ir špokas, atskridęs padainuoti po langais. Papusryčiavome ir leidomės į pliažą. Buvo taip karšta, ir tiek nedaug pavesių jog manėme sudegsime, bet kai pasiekėme pliažą jos buvo vertas visų kančių. Vanduo buvo lyg arbata, po jo net lauke atrodė vėsu. O koks grožis gyveno po vandeniu. Tokiu geldelių, moliuskų, koralų, žuvyčių mums dar niekada nėra tekę matyti, o dar kokios gausybės ilgaspyglių jūros ežių. Net nesinorėjo plaukti į krantą. O krante vos vos į bribus tave pasitinka gauja gražių dryžuotu žuvyčių ir iš visų pusių apstoję kažko laukia. Neužilgo pamačiau ko, ķai vyras nešinas mergina ant pečių atsinešė dar ir visą batoną ir ėmė kalbinti žuveles ir maitinti. 

Kol laukiau savo eilės lipti į vandenį mane aplankė katinas, jis atėjo prisiglaudė prie manęs nieko neatsiklausęs ir po kiek laiko nuėjo toliau. 

Taip praleidome visą dieną vandenyje ir pliaže po medžiu, nuejome gimtadienių pietų su vaizdais į jūrą ir kol nesutemo parejome į savo salos galą. Pavargę po dienos įspūdžių ir neišalkę po vėlyvų pietų nusipirkome kelis užkandžius ir parėjome dienos palydėti į savo namuką. 

Kitą rytą pabudome su mintimi kad jau reikia grįžti į Bangkoką, pasiruošti darbo savaitei. Dar kiek pasivaikščiojome ir sutikome daugybę milžiniškų vorų, pavalgėme ir nusprendėme kad šįkart namo norime grįžti greitai tad ėmėme greitą valtį. Nepaisant to kad ji smirdėjo benzinu ir buvo prikimšta žmonių kiek telpa, ši kelionė gerokai pralenkė kelią pirmyn su lėtapėde valtimi, nors ir kaina buvo 4 kartus didesnė. Išlipę į krantą nusipirkome autobuso bilietus ir dar kartą atsigėrėme arbatos jaukioje kavinėje prieš leidžiantis į kelią. Kas tikrai nebuvo gera idėja.

Mūsų maloni kelionė pirmyn net negalėjo lygintis su kelione atgal į Bangkoka, buvo šalta, mes abu buvome alkani (negalima valgyti viduje) ir nuo arbatos abu labai norėjome eiti į tualetą, kuris buvo autobuse, bet jame vyko kova už būvį kai tave į visas puses meto. Kelias buvo pilnas kamščių ir dalį kelio lijo, buvo niūrų ir nepatogu. Kelionė truko 5 valandas... Nedomino jau ir pakelyje augančios ananasų plantacijos ir ryžių laukai. Kad ir koks smagus buvo savaitgalis, kelionė atgal privertė susimąstyti, ar verta būtų važiuoti dar kartą.

Visas ir daugiau nuotraukų galite pamatyti albume kuriuo pasidalinsiu