Pirmąjį rytą Balio saloje sutikome vėsiame kambaryje, minkštuose pataluose girdėdami pauksčių čiulbesį. Papusryčiavome stebėdami paukštelius skraidant po ryžius, laumžirgius sukančius ratus ir driežus besideginančius saulėje. Apziurejome viesbucio teritoriją kurioje buvo nedideli ryžių laukai su besiturškiaunčiomis žasimis, didžiulių lelijų tvenkiniai, sodelis su gėlėmis, upeliai, mediniai ir bambukiniai tilteliai, kabančios lijanos ir palmemis apsuptas baseinas. Viskas buvo taip gražu, kad trumpai mastėme net niekur nebeiti, o pasilikti viešbutyje ir atsipalaiduoti apsupti gamtos. Viešbutis nemokamai vežiojo į miesto centrą todėl nusprendėme nuvažiuoti apsidairyti. 
Miestelis mums iškart patiko: jauku, žmonės vaikštinėja, visur šventyklos, šventųjų skulptūros. Per daug nesismulkine ėjome ieškoti kelio vedančio devynis kilometrus per ryžių laukus. Saulė svilino, danguje vos vienas kitas mazas debesėlis, vis dar stenbiuosi kad neperkaitome. Takelis prasidėjo siauroje gatvelėje tarp namų, tarp tvorų, ir toks tesėsi pakankamai ilgai, kad mes imtumėme dvejoti ar teisingai pasukome, tačiau nusprendėme žiūrėti kurgi jis mus nuves. Kai galiausiai pasiekėme ryžiu terasas visos dvėjonės pranyko. Tik pasiekus jas pamatėme žemdirbius, vieni jų ravėjo, kiti sodino, treti vaikščiojo tarsi kažko ieškodami. Buvo taip ramu, žmoniu visai nedaug, visas takas lyg mums dviems ir sukurtas.

Jau gan sukaite pasiekėme kavinukę iš kurios sklido tradicinė Balio muzika, tokia kurią klausiausi jau po pernai metų kelionės, tad nusprendėme sustoti ten ir atsigaivinti. Mūsų staliukas žvelgė tiesiai į ryžių laukus. Kiek daug juose buvo gyvybės! Žiogai, svirpliai, laumžirgiai, žasys, gražus balti paukščiai, driežai, drūgeliai, netgi matėme vikrią mažą gyvatėlę. Pasėdėjome pusvalanduką, atsigėrėme žaliosios citrinos sulčių, sužinojome kad ši šeimai priklausanti kavinukė turi stebėtinai gerą internetą kad pritrauktu daugiau klientų į tokią nuo centro nutolusią vietą. Tesėme kelionę laukais: kokosų palmės, bananai, šlapi laukai žavėjo kiekviename žingsnyje. Matėme kaip senolis kopia į palmę skinti kokosų virve susirišes kojas.Didžiąją laiko dalį ėjome palei upelį, matėme prarajas žemėje su medžiais ir krūmynais styrančiais iš gylio. Vietiniai menininkai vietomis pardavinėjo savo rankdarbius ir paveikslus, moterėlė su vienu dantimi mums siūlė nusipirkti šviežių mangustinų. Jau nebetoli tako pabaigos pamatėme organinį restoraną, jis neatrodė įpatingas bet mes buvome sukaitę ir ištroškę tad nusprendėme užsukti ir nesigailėjome. Pasirodo įėjus į vidų atsiveria gražūs gamtos vaizdai, nebrangu, porcijos dideles, viskas šviežia ir skanu. Žmonių ten buvo iš tiesu daug, matosi kad vieta populiari tarp turistų. Paskutinėje kelio dalyje praėjome pro nemažai meno galerijų ir jogos studijų, o jo pabaigoje stovėjo tamsiai pilka šventykla. Gryzome į Ubud miestelį a
patenkinti savo kelione, pasivaikščiojome gatvėmis, aplankėme turgelį, nuėjome iš šono pažiūrėti į bezdžionių mišką, net nereikėjo į jį eiti kad pamatytumėme gal dešimt bezdžionių vaikštančių per kelią, šaligatvius, vaikštančių per ženklus, šakomis, sėdinčias ant laiptų. Nusprendėme kad bezdžionių mums jau per akis ir lėtu žingsniu patraukėme viešbučio link.

Kitą rytą mus pasiėmė vairuotojas vežti į Sanur pliažą iš kurio mūsų laukė kelionė kateriu į Lembongan salą. Jis atvyko automobiliu kuriame ne tik kad nebuvo kondicionieriaus bet dar ir pūtė karštą orą. Visą kelią praleidome judėdami iš vieno sėdynės galo į kitą bandydami išvengti svilinančios saulės. Pravažiavome daugybę šventyklu ir skulptorių dirbtuvių kol pasiekėme Sanur miestelio papludimį. Į katerį teko lipti iki kelių įbridus į jūrą, mudu atsisėdome priekyje ir netrukus supratome kad tai buvo didelė klaida. Kateris plaukė pro bangas lyg per kelią pilną pusmetrinio gylio duobių, kratė labai agresyviai, atrodė lyg visi vidaus organai kiltu į viršų ir su trinksmu nukristu žemyn, tačiau buvo gaivu ir mūsų nepykino. Kelionė truko apie 30min ir ilgai netrukus mes jau galėjome grožėtis uolėtais Nusa Lembongan ir Nusa Penida krantais. Paleido mus centriniame papludimyje iš kur mūsų aštuonių žmonių grupę su didelėmis kupriėmis ir lagaminais tūrėjo nugabenti į nardymo centrą parengti planus kitoms dienoms. Visų nuostabai mus pasiėmė mažutė mašina su maža uždengto stogo priekabėle. Kai sudejome savo daiktus nebebuvo vietos mums patiems tačiau visi aštuoni sulipome ant daiktų. Tai tikrai nebuvo patogi kelionė. Nardymo klube mus pasitiko labai malonus darbuotojas, su juo sudarėme ateinančių dienų planą, jis paskambino į mūsų viešbutį suorganizuoti kad mus pasiimtu. Tris kartus jis bandė tai padaryti angliškai, kai tai nesuveikė jis greit suorganizavo mums transportą kalbėdamas vietine kalba. Ilgai netrukus mūsų atvažiavo pasiimti du vyrukai ant motorolerių. Taip ir pasileidome siaurutėmis salos gatvelėmis į Grybo papludimį, be šalmu, kaip saloje įprasta. 
Viešbutyje mus pasitiko su lediniais rankšluoščiais ir apelsinų sultimis. Viešbučio teritorija prasideda dar pliaže, o mūsų namelis ant vištos kojelės buvo antroje eilėje nuo jūros. Namelis paprastas, jaukus, medinis su šiaudiniu stogeliu. Reikia užlipti laiptais į miegamajį ir nusileisti kitais laiptais į vonią. Jokio televizoriaus ir prastas internetas, bet šalia kavinės tad nuolatos groja muzika. Pats Grybo įlankos pliažas jaukus, smėlis šviesus, mėtosi smulkūs koralai, matosi uolos abėjose pusėse, vakare nuslūgus vandeniui galime nubristi ir iki kiek atokesnio pliažo už uolos. Mūsų viešbučio restoranas buvo pliaže, sedėjome basomis kojomis smėlyje palydėdami dar vieną gražią dieną. 

Antradienį pradėjome valgydami skanius pusrtyčius ir gerdami neįprastines sultis, aš pirmą kartą ragavau bananų sultis, o Gintaras gėrė arbūzų. Pliaže susitikome vokiečių porelę kurie nardė kartu su mumis, visi kartu laukėme atplaukiant laivo. Laivelis nebuvo didelis ir pilnas zmoniu iš kurių tik trys įskaitant mane plaukiojo su vamzdeliu. Praplaukėme kvapą gniaužiančius uolėtus Nusa Penida krantus, matėme arkas, olas, šlaitus kol pasiekėme Manta point arba tašką kuriame renkasi mantos. Vos tik panirus į vandenį galėjai matyti šitas milžines letai sau plaukiojančias aplink. Jų buvo daug daugiau nei tikėjomės pamatyti. Vieta buvo aplink uolą ant kurios mantos atplaukia kad jas nuvalytų kitos žuvys, kartais toje pačioje teritorijoje galėjome matyti šešias ar net daugiau mantų vienu metu. Visą šitą grožį slopino tik viena problemėlė, visus ant paviršiaus plaukiojančius kažkas nematomas gėlė. Nestipriai skaudėjo gėlimo metu ir paliko raudonus spuogelius ant odos. 

Antras sustojimas buvo Crystal bay, tai labai graži įlanka su švariu vandeniu ir balto smėlio paplūdimiu. Dešinėje pusėje palei uolas buvo labai gražūs koralai, daug žuvų, vanduo buvo tai ledinis tai karštas lyg arbata, žuvys buvo tokios įvairios ir spalvingos ir aš bei du amerikieciai buvome vieninteliai ten plaukiojantys žmonės. Narai buvo kairėje įlankos pusėje kur šalia salos buvo įšsikišusi aukšta uola ir tame tarpe buvo itin stipri srovė. Tądien jūroje praleidome pėnkias valandas. 

Balandžio 13-osios rytą prabudome įtin anksti mat mūsų laukė 7valandų kelionė su trimis sustojimais panardyti. Greit užvalgėme pusryčius, išsitepėme kremu nuo saulės, išgėrėme tabletes nuo jūrligės, nuėjome į pliažą laukti laivo ir... Jis neatplaukė. Pasirodo centras staiga nusprendė isvykti valanda anskčiau ir negalėjo su mumis susisiekti mat viešbučio darbuotojai sakė kad mes čia negyvename, tad kelionę atidėjome kitai dienai. Pasimetę ką gi reiks šiandien veikti mes nuėjome pasivaikščioti paplūdimiu ir nusprendėme pasiimti motorolerį ir pavažinėti po salą. Tai nebuvo gera įdėja mat 10 ryto saulė jau kepino labai intensyviai ir buvo begalo karšta. Pavažiavome iki svajonių pliažo, pažiūrėjome uolėtus krantus, pakilome ant kalno ir nuvažiavome į nardymo klubą susitarti dėl kitos dienos kelionės ir parvezimo į Balio sala. Sala graži, siauri keliukai, mažai eismo, mažai parduotuvių, nematėme nei vienos vaistinės ir yra tik vienas bankomatas kuris priima tik MasterCard. Gerai kad turime pakankamai grynūjų,.. Sugryžome į viešbutį beveik tuščia motorolerio padanga ir ėjome tiesiai į dušą atsigauti nuo karščio. Pietums vėl valgėme jau pamėgtą indonezijos maistą, grožėjomės jūra ir džiaugėmės gaiviu vėju. Po pietų nusprendėme pasiimti baidarę plaukti aplink mūsų Grybo įlanką. Kaitino saulė, vienas irklas buvo aplūžęs bet per valandą plaukiojimo pažiūrėjome olas vienoje įlankos pusėje ir nuplaukėme beveik iki centrinio papludimio kitoje. Stebėjome dešimtis krabų lakstančių uolėtais krantais, laivus plaukiančius pirmyn atgal. Pliažas šalia buvo gražus, su nuo kalno žemyn pastatytais namukais.

Kitos dienos rytą vėl kėlėmės įtin anksti mat mūsų laukė 7 valandos jūroje. Laivas šįkart atvyko ir buvo pustuštis, vėl jame susitikome merginą iš Aliaskos ir Gintaras vėl gavo tą patį gerą prancūzą instruktorių. Šįkart plaukėme į priešingą pusę, vietoj uolėtų krantų matėme pliažus, miškus ir kaimelius. Pirmas sustojimas buvo srovėje palei šventyklą Nusa Penida salos pakrantėje. Visi panėrė į vandenį, įlindau ir aš. Vanduo buvo tarsi arbata, buvo stebėtinai negilu ir pilna pilna žuvų, visų įmanomų spalvų! Po valandos sulipome atgal, išgėrėme arbatos, suvalgėm po pyrago gabaliuką ir nuplaukėme į sekančią vietą. Ten vis dar buvo nemenka srovė tad nardytojams buvo lengva, kiek sunkiau buvo man, mat srovė tempė į jūros pusę o negilus rifas buvo arčiau pliažo. Vėlgi pamačiau įvairiausių žuvų, labai gražu, daug pūsliažuvių. Kiek paplaukiojusi nenorėjau pertoli nuplaukti tad įlipau atgal į valtį ir ten su trimis klubo darbuotojais praleidau gal 20min klausydami muzikos, gerdami arbatą ir kalbėdami apie gražias vietas panardyti. Tada susirinkome narus ir pajūdėjome trečios vietos link, ji jau buvo šalia Nusa Lembongan salos prie Mangrove miško. Pavalgėme pietus kurie buvo stebėtinai skanūs ir kiek pavirškine sušokome į vandenį. Beveik tik įšokus pamačiau prie rifo lūkuriuojančią didžiulę pilką barakūdą. Rifas buvo didžiulis, pilnas įvairiaspalvių koralų ir neatsiliekančių žuvyčių. Po to grįžome ir pasiėmėme motorolerį nuvažiuoti į centriniame miestelyje esantį nardymo centrą, pasėdėjome valandą, gal ilgiau mat Gintaras ir jo instruktorius kartu pildė nardymo žurnalą ir šnekėjo apie žuvis kurias matė, tas kurias svajoja pamatyti, vietas kur geriausia nardyti. Gintaras gavo savo pažengusio nardytojo licenziją ir jau pamažu besileidžiant saulei pajūdėjome atgal. Užbaigti tokią gražią dieną nuėjome pavalgyti į savo megstamą restoraną ir malonūs darbuotojai mus palepino jų namų gamybos obuolių pyragu, buvo labai skanu. 

Kitą rytą pasidžiaugėme paskutiniais pusryčiais saloje, atsisveikinome ir pajudėjome per pliažą į nardymo centrą kur mus pasiėmė parvežti į pagrindinį pliažą. Paėmėme dar 5žmones tarp kurių buvo ir mūsų jau pažystama porelė iš Aliaskos. Pasiekėme pliaža, sulipome į laivė ir vel basi ir iki kelių įbridę pajūdėjome link Sanur miestelio. Šįkart kelionė buvo gerokai ramesnė, nebuvo tokio stipraus purtymo o ir mes sedėjome gale kad mažiau jaustusi.

Vežikas mus nuvežė į viešbutį kur palikome daiktus kol tvarkė mūsų kambarį ir išėjome pavaikščioti, susiradome restoraną pietums, aš pirmą kart paragavau avokadų sulčių, jas kažkodėl tiekė su šokoladiniu sirupu, bet buvo skanu. Maistas taip pat patiko. Gryžome į viešbutį, ten mums pasakė jog yra problema su mūsu kambariu tad mums teks dar šiek tiek palaukti kol jie paruoš mums žymiai geresnį kambarį ir paruošė mums po gaivų gėrimą. Kai mus nuvedė į kambarį mes labai nustebome mat tai buvo geriausias kambarys šitame viešbutyje- atskira Vila su vaizdu į baseiną ir dviem prieangiais, vienas į sodelį, kitas į baseiną, kambarys buvo maloniai vėsus, didelis, erdvus. Kiek apsiprausę ir atsigavę išėjome ieškoti pliažo. Paieška nebuvo lengva mat priėjimai nepažymėti ir gan užslėpti, takas kuriuo mes ėjome buvo pramintas pievoje apsuptas medžių pro vietinius namelius ir pliažo barą. Palei pliažą buvo geras takelis padengtas plytelėmis kuris tęsėsi kilometrus į abi puses tad mes pasileidome iš pradžių į vieną pusę, o paskui atgal ir į kitą pusę. Balti pliažai ir nesibaigiantys medžiai baltais žiedais, klubai, barai, restoranai, spa, kelioniu organizatoriai, visi vienas už kitą išradingesnio dizaino, praėjome ne vieną vietinį turgelį,  ekstravagantiską viešbutį ar vilų teritoriją. Prieš nusileidžiant saulei gryžome į miestelio gatvę. Vėlgi gryžome į viešbutį pailsėti prieš vakarienę kurios ėjome į vegetarišką restoraną šalia viešbučio. Jis buvo pustuštis, be mūsų buvo tik šešios labai plepios merginos. Užsisakėme po sveiką kokteilį kuriuos pateikė stiklainiukuose ir su žaliu iš kažkokio augalo padarytu šiaudeliu. Užsisakėme Viduržemio jūros skonių lekstę dviems. Prisivalgėme, apsivalgėme, likome patenkinti paskutiniu vakaru Balio saloje.Mūsų laukė tik kelionė atgal į Vietnamą. 

Vos tik prasidėjus kelionei mes jau mąstėme dar kartą gryžti čia, kelionės pabaigoje mes buvome įsitikinę kad reiks dar kartą gryžti į šią nuostabią salą su draugiskais žmonėmis, skaniu maistu ir nepakartojamais vaizdais.