Tarsi džiunglių vidury...

        Niekad nėt nenumaniau kad man gali taip patikti gyventi daugiabutyje. Po tiek metu kaime su dideliu kiemu, mišku, laukais, po Barcelonos parku, kalnų ir pliažų daugiabutis vidury miesto neskambėjo labai patraukliai. Mane visad daug labiau žavėjo ne architektūra, o gamta ir čia aš esu jos apsupta kaip niekada. 

       Pro penkto aukšto langus matome ne tik tolyn besidriekiančius namus, dangoraižius, šventyklas, bet ir daugybę žalumos. Jei žvilgtelsi į upės pusę akimirkai gali pamiršti jog gyveni daugiamilijoniniame mieste. Galiu mėgautis viskuo kas man patinka gamtoje, kasdien jaučiu dienos svilinantį karštį gūsiais vejantį švelnų gaivų vėją. Matau namus guobiančių egzotinių medžių virtinę, gausiai apaugusius plačius upės krantus, galiu stebėti saulę besileidžiančią į miesto gilumą ir rožiniai nudažančia visą padangę. Matau daugybę įvairių paukščių sukančiu ratus ir vienas už kitą gražiau giedančių, vakarais galiu stebėti šikšnosparnių šokį. Karts nuo karto galiu matyti burunduką ar vovėrę lakstančią laidais nuo vieno medžio į kitą. O svarbiausia matau žvaigždes, kurių taip buvau išsiilgusi. Dėl mažesnio gatvių apšvietimo ir giedrų naktų, vakare galiu panirti į baseiną, plūduriuoti ir žiūrėti į žvaigždes. 

     Rytais prabundame su gaidžių giesme, o jei nepasiseka su staugiančių, kaukiančių ir lojančių šunų pagalba. Išėjus į gatvę matome išauklėtus gaudžius ir vištas bėgiojančius šalikelėmis ir visad laiku pasitraukiančius iš kelio. Matome šimtus palaidų bet stebėtinai taikių šunų, kurie ne tik kad nesiartina prie nepažystamųjų, bet ir tarpusavyje žaidžia ir bendrauja be kivirčų. Kasdien praeiname ar pravažiuojame dešimtis primityvių kioskų, kur vietiniai pardavinėja egzotinius vaisius, nesanitarinėmis salygomis laikomą mėsą ar grūdus, kuriuos lęsa paukščiai. Palei upės krantus matome žvejus, gulinčius hamakuose ir palengva traukiančius vieną kitą žuvį. 

     Vietinių gyvenimas atrodo toks primityvus, jog kartais jaučiuosi lyg nukeliavusi laiku į praeitį. Galiu drasiai pasakyti, kad niekada gyvendama betono džiunglėse nesijutau taip arti gamtos.